„Paršelio regata“ – baltos burės ruošiasi žiemoti.
Ilona Sakalauskienė
Kol pasaulyje vyksta „Volvo Ocean Race“ varžybos, Lietuvoje spalio antrąjį savaitgalį buriuotojai sugužėjo į šešioliktąją „Paršelio“ regatą, kuria simboliškai baigiamas buriavimo sezonas. Pilni vasaros kelionių įspūdžių, linksmi ir draugiški buriuotojai prieš jachtų iškėlimą į krantą dar kartelį nori pajusti buriavimo malonumą, juk žiemą jie susirenka tik pasipasakoti apie savo keliones ir, jau svajodami apie žydruosius vandenis, planuoja kitas. Šioje regatoje rungiamasi dėl rimtų ir šmaikščių prizų: taurių, vėjarodžių, kepto paršelio, kiaulės ausų ir irklo. Žinoma irklą gauną ne už puikų buriavimą, o už didžiausią klaidą.
Regata vyksata Kuršių mariose. Buriuotojai renkasi Minijos jachtų klube, kur dalijasi vasaros nuotykiais skanaudami alų, klausydamiesi muzikinės programos, siurbčiodami karštą ir gardžią šiupininę. Vakaras, Minija, jachtos, laužas, muzika ir šiltas šiltas bendravimas – kas gali būti geriau rudens vakarą?
Tačiau kitą rytą visi puola rengtis šilčiau, nes mariose vėjas žvarbesnis nei krante. Į įgulą priimami visi norintys patirti buriavimo realybę. Regatos metu būtina laikytis taisyklių, nes kitaip laukia diskvalifikacija. Pavyzdžiui, nuo starto linijos jokiu būdu negalima užvesti variklio, todėl nepučiant vėjui jachtos pasmerktos ilgam ir lėtam plaukimui, o pučiant stipriam vėjui darbuotis reiks stipriai pasvirusioje jachtoje. Imamasi įvairiausių taktikų – kokią burę iškelti, kokiu halsu (kryptim) plaukti, kad tik greičiau pasiektų jūrlapyje nurodytus ženklus. Todėl nesvarbu, kokio stiprumo vėjas, veikti visą laiką bus ką, ypač naujokams. Tik spėk vykdyti kapitono komandas: „Patemk šotą!“, „Atkrist į vėją!“, „Venduojam!“, „Greičiau suk gervę!“, „Įtemk burę!“ ir t.t. Ir čia dar ne viskas. Jeigu nesusidūrėte su buriavimo terminais, vadovėlio nepakaks, nes kai kuriuos terminus lietuvių buriuotojai pakrikštiję savaip: „morka“, „triušis“ ir kt. Pavyzdžiui, nuleidus „morką“ (tikrasis terminas – vimpilas AP), regatos dalyviai per dvi valandas turi pasiekti starto liniją, kurią žymi „triušis“ (dažniausiai tai paskirtas laivas) ir boja (arba vėliavėlė).
Spalvingiausia regata būna tada, kai pakeliami ryškiaspalviai lengvučiai spinakeriai arba genakeriai (tai burių pavadinimai), tuomet, pučiant lengvam vėjeliui, marios būna ramios ir mielos. Tačiau krante stebintiems romantikams gali pasirodyti keista, kad buriuotojams mielesnis vėjuotas oras ir neramios marios, nes tuomet būna daugiau veiksmo, azarto ir greičio.
Šiemet „Paršelio“ regata buvo kaip niekad rami. Per lygias lyg miegančias marias jachtos lėtai lėtai plaukė į tirštą rūką, ir išnykdavo jame kaip miražas. Tyloje galėdavai net išgirsti kai kuriuos buriuotojus dainuojant. Tačiau neapsirikit, tokių ramių ir ilgų varžybų kaip šiemet „Paršelio“ regatos dalyviai neatsimena per šešiolika metų. Dažniausiai regata vyksta pučiant stipriam vėjui, kai jachtos yra daužomos bangų ir pasvyra taip, jog rodos tuoj prisems vandens. Įgula ne tik turi galvoti apie savo saugumą, bet ir spėti vykdyti kapitono nurodymus. Būna tokių atvejų, kai lūžta stiebai, plyšta burės ar susidūrimo metu apgadinamos jachtos. Ne tik dėl gamtos stichijos siautėjimo, bet ir dėl ramaus bei ilgo plaukimo, kai kurie buriuotojai netekę kantrybės užveda variklį ir pasitraukia iš varžybų – tai tikras psichologinis išbandymas. Netikėtumų ir nesėkmių pasitaiko kiekvienose varžybose. Finišas yra Nidos uosto vartai – gana aiškus ir matomas objektas. Pro vartus ne visi įplaukia iš pirmo karto, nes tai padaryti pakeltomis burėmis ne taip paprasta. Menkiausia įgulos klaidelė ar netikėtas vėjo gūsis ir jachta trenkiasi į betoninį molą. Kuršių marių gylis vietomis siekia tik pusę metro, todėl mažiau atidūs buriuotojai kartais užplaukia ant seklumos. Skaudžiausia, kai rimta nesėkmė ištinka ne dėl įgulos kaltės, pavyzdžiui, kada jachta užplaukia ant nepažymėtų brakonierių tinklų. Beveik visais minėtais atvejais buriuotojams iškyla rimtas pavojus ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Kodėl žmonės rizikuoja rinkdamiesi tokį laisvalaikio praleidimo būdą, atsako šioje regatoje dalyvavęs žymus psichologas Gintaras Chomentauskas:
_”Norėčiau paklausti gerbiamo psichologo, ne tik kodėl žmonės rizikuoja taip leisdami laisvalaikį, bet ir kokius jis asmeniškai išgyvenimus patyrė regatoje, kodėl jį tai traukia, ar teigiami išgyvenimai persvėrė neigiamus?
Kodėl žmonės rizikuoja rinkdamiesi tokį laisvalaikio praleidimo būdą, atsako šioje regatoje dalyvavęs žymus psichologas Gintaras Chomentauskas:
Priešingai populiariems įsitikinimams, stresas toli gražu nėra vien blogis. Praraja skiria įvairias situacijas, kuriuose patiriame stresą. Kai žmogus dienų dienas nerimauja dėl ateities, ar griežia dantį ant sutuoktinio jis netrukus sugriaužia savo sveikatą ir nuspalvina emocijas bei likusį pasaulį juoda spalva. Tai sakyčiau tikrai nuodingasis stresas. Buriavimas? Taip, žvelgiant iš šalies, jis yra rizikingas. Tačiau “iš vidaus” jis pateikia spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų, kurių kasdien nepatirsi. Jis reikalauja pilno susikaupimo valdant laivą, stebint bures. Po tokio ramaus plaukimo pūčiant lygiam vėjui ir siūbuojant bangoms jautiesi pailsėjęs. Tarsi po ilgos meditacijos, kurioje kalbi ne mantrą, bet stebi laivą tarsi tai būtų tavo kvėpavimas. Ir dar – vaizdai, kurių nepamatysi krante: iš rūko iškylanti kopa, įstabus saulėlydis, zylutė atskridusi pailsėti į laivą ir bendraujanti su žmonėmis tarsi jie būtų kiti pailsėti nutupę paukščiai… Aišku, nevisada yra taip lygu ir gražu. Buriuojant užklumpa štormai, plyšta burės, nemaža netikėtų situacijų, kai pavojingai susikerta kursai su kitais laivais, užplauki ant seklumos, ar, kaip šiemet per Paršelio regatą, pagauni brakonierių tinklus su tona supūvusios žuvies… Proto ir fizinė mobilizacija, greitas sprendimas ir kartu su visa įgula apimantis palengvėjimo ir pasitenkinimo jausmas išsprendus probjemą ir vienas kitu kompensuoja patirtą įtampą. Beje, paradoksaliai tokios situacijos vėliau atrodo visai smagios, jas ilgiausiai prisimini ir aptarinėji. Aišku, visa tai kas pasakyta tinka tik kai yra gera įgula , kurioje kiekvienas žino ką daro ir įgulos narių nereikia ganyti kaip žąsiukų. Jei atsitinka būtent taip – tikrai maža malonumo – daug nervų bei realios rizikos dėl žmonių, kurie atsidūrė ne savo vietoje. Tada, geriau jau darbas …
Pašelio regata – nėra pati sportiškiausia. Tačiau joje ypatinga atmosfera: finiše laukia tikras keptas paršelis ir smagus tūsas Nidos Fakse. Tai – irgi buriavimo dalis ypač tinkanti sezono uždarymui. Tuo ši regata man ir patinka.
Permirkę nuo marių vandens, lietaus, rūko ar prakaito buriuotojai pagaliau pasiekia finišą – Nidą. Ji visai kitokia nei vasarą – tuščia, bet tokia miela, lyg namai Lietuvos buriuotojams. Ir vėl dalijamasi įspūdžiais, šildomasi sriuba iš bendro katilo ir ruošiamasi apdovanojimų vakarui su pasilinksminimais.
Sekmadienį neskubėdami, mėgaudamiesi rudeniniu Nidos miško vaizdų ir kvapų stebuklu, daugelis nupėdina iki jūros. Lietuvos buriuotojams Baltija – tai vartai į Pasaulį, pro kuriuos rudenį iškekiauja jų svajonės į neaplankytus kraštus, o kitą vasarą paskui svajones išplauks jų laivai.
Ilona Sakalauskienė
