"piranijos" akimis |
2009-10-24 |
Šiemet „Paršelio“ regatoje turėjome garbės startuoti pirmi. Ruošėmės, nagrinėjom literatūrą, saugojom pernai įteiktą „Golf“ vėliavėlę ir svarstėm kaip atrodys startas, jei vėjo kryptis plaukiant link pirmo ženklo bus ne „priešvėjinė“, o kita. Tokiu atveju mums – zuikiams, triušiams, pathfinderiams ir kitaip pravardžiuojamiems – galėjo tekti dvi minutes plaukti į priešingą pusę nei visos kitos jachtos. Bet regatos komisaras Bitlas dar savaitę prieš regatą pasakė: „dėl starto nesinervinkite – viskas bus gerai”. Ir ką jūs manot – buvo!
PENKTADIENIS
Penktadienio vakare, kaip ir planavom, startavom iš Nidos į Mingę. Pusvalandžiu anksčiau susiruošė jachta „Relax“. Bet likimo pirštas (tiksliau – virvė) neleido jiems pabėgti – atsišvartuojant sraigtas pagavo vieną iš stacionarių švartavimo lynų, tad teko šiek tiek pavargti, kol bendromis jėgomis išlaisvinom ir niekam neprireikė nerti į 6,0 laipsnių „šilumos“ vandenį… Iš Nidos startavę dviese, prie „Pilypo“ jau buvome apsupti įvairių navigacinių šviesų – į Mingę iš Klaipėdos skubėjo „Baraka“, „Šatrija“, „Baltas“. Kaip visada, Mingė mus priėmė šiltai (ten laipsnių žymiai daugiau nei vandens temperatūra). Užsiregistravom, gavom „talonėlių“ ir su nekantrumu laukėm ryto.
STARTAS
Ryte – atidarymas, pasitarimas ir judam „matuotis“ starto. Išlindus iš Minijos suprantam, kad Bitlas tikrai užsakė tinkamos krypties vėją ir startas bus, kaip ir priklauso, „prieš vėją“. O kad būtų dar smagiau, to vėjo tikrai nepagailėjo… Besisukiodami pajutom, kad bent vienas rifas grote nepamaišys, taigi, susirifavom ir stebėjom kaip greitai laikas artėja link 12:00. Su teisėjais susiderinus laiką, ir nesulaukę atsakymo į klausimą „ar laukiam į startą vėluojančių laivų“, minutę prieš dvylika keliam golf‘ą ir lygiai dvyliktą neriam palei „Pilypą“. Jau vėliau, Nidoje klausėmės istorijų, kaip „Kirkė“ gaudė ne tą „zuikį“ („Skorpio“), o kažkas grasino „Akuna Matata“ įgulai: „daugiau neleisim stotis antru bortu Migėje, nes per jus pavėlavom į startą“. Tačiau mes visada buvom už tai, kad startas būtų duodamas lygiai tuo metu kaip nurodyta nuostatuose, ką, turėdami galimybę, ir padarėm.
Starto azartas, dvi minutės, „golfas“ žemyn, vendas ir lekiam link pirmojo ženklo. Ir patys jutom ir iš aplinkinių girdėjom, kad važiavom tikrai gerai – pirmą ženklą ėmėm beveik kartu su „Baraka“, „Samsu“ ir „Dariuku“. Dar prieš posukį iš arti stebėjom įspūdingą „Barakos“ bročingą suhalsavus ir nespėjus atleisti bakštagų ir groto. Vėliau ties „41a“ adrenalino padaugino situacija, kai „Samsas“ nedavė kelio „Dariukui“, dėl ko pastarasis suvendavo anksčiau, tuo priversdamas ir mus venduoti ir beveik gultis ant bujos… Milimetražas, bures atleist, įgauti bent kiek greičio, vėl pritempt ir mes jau „švariai“ imam ženklą.
SPINČIUS
Jau prieš ženklą matėm, kad priekyje einantys „greitukai-sportininkai“ su spinčiais nesicackina (greičiausiai dėl per trumpo etapo?). Mes pagauti azarto, bet vis dar svyravom – kelt/nekelt ir ne tiek dėl etapo trumpumo, kiek dėl vėjo stiprumo. Kita vertus, nekas būti tarp lyderių ir matyti kaippradedam atsilikinėti (grotas tai surifuotas). Sprendimas priimtas – ruošiam spinčių.
Maišą į priekį, giką į vietą, topenantas-atotampa užkabinti, šotas-brasas-falas užkabintas, smūgis į galvą iš spinaker giko (gerai kad jis apvalus, o ant galvos stora kepurė…) ir komanda – „keliam“. Prieš tai dar pamatom kaip „Dariukui“ plyšta genakeris, vėl susvyruojam kelt/nekelt, bet juk varžybos … Viens-du, viens-du, spinčius kyla, tempiam šotą, pokšt – iššovė šoto karabinas…. Sh… F….k… Ve…s! Spinakeris plazda kažkur padangėje, kol galvojam kaip jį pagaut, gikas šauna į viršų (kažkas neužstoporino atotampos), po to „atsikabina“ nuo stiebo (pasirodo išlūžta) ir nieko nelieka, kaip nuo jo atkabint brasą, o spinčių paprasčiausiai tempt žemyn…
LĖTA EIGA
Nuo to momento kovinė dvasia mus apleido ir ramiai stebėjom kaip „Dariukas“ išsikelia kitą spinčių, kaip „Samsas“ pabėga tolyn…
Paėmę ženklą vėl laviruojam, bet atėjęs lietus nuramina vėją ir mes jau nebekonkurencingi prieš lengvesnius ir aštresnius laivus. Nors iš kitos pusės, nurimęs vėjas suteikia galimybę vėl iškelti spinakerį panaudoti mūsų „peteliškinį“ giką – jis žymiai plonesnis ir nepritaikytas kabinti nei topenantui, nei atotampai, bet vis geriau negu nieko.
Spinčiaus kėlimas užtruko („peteliškinis“ gikas niekaip nenorėjo apleisti savo poilsio vietos ant denio…), taigi, išsikėlę spinčių ir apsidairę pamatėme visus konkurentus priekyje, o gale tik tris jachtas. Net ir trečia grupė jau nuskubėjo link Nidos (jų distancija trumpesnė). O mes aplenkę 31 bują sulaukėm mus pasivijusios „Lendrės“ ir iki pat finišo laviravom prieš besisukinėjantį vėją stengdamiesi išlaikyti savo pirmumą – finišą kirtom apie 5-10 sek anksčiau ir likome šešti savo grupėje.
VAKARĖLIS IR KELIONĖ NAMO
Jau tradiciškai „Paršelio“ regata suteikia galimybę ne tik paburiuoti, bet ir pabendrauti bei pasikultūrinti. Tapybos paroda bei muzikinė programa tikrai patiko, kaip ir sriuba, alus, bendravimas ir netikėta dovana „Piranijai-zuikiui“ – Kristinos Kurilionok paveikslas „Prieplauka“. Išleidę į namus „vilnietišką“ įgulos dalį, paskanavę paršeliu bei suvilioti pučiančio pietų vėjo „Piranija“ dar tą pačia naktį pakėlė bures ir penktą ryto jau ramiai lingavo Klaipėdos kruizinio terminalo prieplaukoje….
Ačiū organizatoriams ir dalyviams už nuostabiai praleistą laiką ir laukiam 2010 metų „Pilypo regatos“. O gal dar bus norinčių paburiuot lapkričio mėnesį? Jei taip – „Piranija“ su malonumu priims į kompaniją, nes sezono dar tikrai nebaigėme 
tekstas maloniai sutikus A.D. iš http://www.piranija.lt
