Vaikų regatą prisiminus

Vilniaus P. Vileišio pagrindinės mokyklos 4b klasės viešnagė Mingės jachtklube
2009 09 06-07
Renata Dubinskaitė

Beveik pilnas autobusas išdykusių vaikų ir jų tėvelių. Kas ryžtųsi užsikrauti tokią gaują ant savo galvos? Ar įmanoma iš anksto nenuvargti vien pagalvojus apie tokius „svečius“? Net dabar, praėjus ne vienam mėnesiui po neįtikėtinai šilto priėmimo Mingės jachtklube, mes nenustojame stebėtis sutiktais žmonėmis ir jaučiamės niekuo nenusipelnę tokio gerumo.

Kuomet pasigiriame savo draugams apie šią klasės kelionę, visi net išsižioja. Jachtos! Juk daugumai mūsų balta burė, galima sakyti, simbolizuoja svajonę, laisvę. Net suaugusieji yra vos sykį kitą paragavę (arba visai neišbandę) šio prabangaus malonumo, kurį galima nusipirkti iš komercinius pasiplaukiojimus siūlančių jachtų. Todėl jautėmės net nejaukiai, kai “Liberty”, ”Keturi Vėjai“, “Tojana“, „Carpediem“, “Manila“, „Chanuk“, “Raganė“ Jachtų vyrai, kurie mūsų nei matę, nei girdėję, sutiko keletą valandų plukdyti klasę savo tituluotais laivais. Ne tik nieko už tai neprašydami, bet dar ir pasakodami apie buriavimo meną ir jachtas, vaišindami kava ir riestainiais bei sutikdami kentėti neišvengiamą chaosą jachtklubo teritorijoje ištisą dieną ir naktį... Ar buriuotojas Darius Gerasimavičius (kurį mums pasisekė turėti tarp klasės tėvų) turi kokį ypatingą burtažodį, šitaip geranoriškai nuteikiantį jo kolegas ir draugus? Gal jachtmenai, kaip ir mes, buvo papirkti jo ant laužo pagamintu katilu plovo?

Juokas juokais, bet tikrai pajutome, kad buriuotojai vadovaujasi kažkokiu nerašytu garbės, solidarumo ir svetingumo kodeksu, su kuriuo susidurti mums visiems buvo tikras atradimas ir džiaugsmas. Ir iš kur dar atsiranda tokių žmonių? Ypač smagu, kad visa tai gavo pajausti ir mūsų vaikai, nuo gamtos stichijos atkirsti miestiečiai, gyvenantys savo uždarus, virtualaus ryšio užkrėstus gyvenimus, beveik nebežinantys, kas tai yra aukoti savo laiką ir jėgas vardan draugo, vardan bendruomenės, daryti kažką vardan kito be jokio išskaičiavimo... Vaikai, beveik nebežinantys, kad gera pabūti kartu net ir nieko ypatingo neveikiant, nespaudant jokių mygtukų ir neturint po ranka žaislų, lipdukų, kitų fetišų ar išankstinių žaidimo scenarijų. Kad gražu ne tik ten, kur mirga ekranai, neonai ir prekių ženklai, o įdomu ne tik ten, kur vyksta intensyvus veiksmas – kad gera tiesiog plaukti, lėtai besikeičiant upės ar marių peizažui.

Gražu buvo žiūrėti, kaip entuziastingai vaikai rinkosi į rikiuotes, paišė jachtų vėliavas, kūrė laivui pavadinimus ir atlikinėjo įvairias kitas Dariaus sugalvotas užduotis. Tikimės, kad visos šios patirtys ir buriuotojų parodytas solidarumo, draugiškumo ir svetingumo pavyzdys įkris į jų širdeles kaip sėkla, kuri anksčiau ar vėliau išdygs ir duos savo vaisių.

Labai ačiū visiems, kurie mus priėmė ir ištvėrė!